13/06/2020
1963 metų birželio 13-ąją mirė Marcelė Kubiliūtė
Marcelė Kubiliūtė (1898–1963)
Lietuvos žvalgybos simbolis
Iškili visuomenės veikėja
Lietuvos moterų sąjungos tautiniam laivynui remti steigimo iniciatorė
Lietuvos valdininkų ir Lietuvos šaulių sąjungų bei Vilniui vaduoti sąjungos Centro komiteto, Moterų ir Švietimo sekcijų narė
Lietuvių ir prancūzų bei lietuvių ir latvių vienybės, Kalinių globos ir kitų draugijų aktyvistė
1898 m. liepos 28 d. Tindžiulių kaime (Panemunėlio valsčius, Rokiškio apskritis) gimusi M. Kubiliūtė buvo ketvirtas vaikas Marijonos ir Juozo Kubilių šeimoje.
Mokydamasi Panemunėlio pradžios mokykloje dainavo chore ir dalyvavo parapijos švietėjiškoje veikloje. Ji padėjo broliui Juozui platinti atsišaukimus, slėpti uždraustą spaudą.
Baigusi Panemunėlio pradžios mokyklą toliau negalėjo mokytis, nes tėvai neišgalėjo į mokslus leisti dviejų vaikų. Pandėlio klebonijoje kunigo šeimininkės prižiūrima dirbo įvairiausius darbus. Iš prigimties jautriai merginai darbas buvo sunkus, todėl ji grįžo namo. Brolis Juozas pasikvietė Marcelę į Panevėžį, 1912 m. abu persikraustė į Vilnių.
Darbšti, mokslo siekianti M. Kubiliūtė pradėjo dirbti parduotuvėje ir mokytis prie Šv. Mikalojaus bažnyčios buvusioje dviklasėje mokykloje, dalyvauti kuopelių veikloje.
Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., Marcelė su „Saulės“ kursų moksleiviais pasitraukė į Voronežą. 1916 m. susirgusią brolis Juozas pasiėmė į Peterburgą. 1918 m. pavasarį baigė Nechorošavos gimnaziją, o rudeniop ir – Pabedinskio buhalterijos kursus.
Po 1918 m. vasario 16-ąją paskelbtos Lietuvos Nepriklausomybės, Marcelė spalio 20 d. grįžo į Vilnių. Tuo metu Vilnius ėjo iš rankų į rankas: pasitraukusius vokiečius vieni po kitų keitė bolševikai, lenkai, lietuviai. M. Kubiliūtė nenorėjo likti nuošalyje, kurį laiką dirbo banke, buvo laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorė. Kai lenkai jį uždarė, įsidarbino knygyne prie Aušros vartų. Nežinia, kaip ji pateko į besikuriančios Lietuvos karo žvalgybos akiratį, tačiau nieko nuostabaus, kad veiklos trokštančią merginą suviliojo pavojinga veikla. Jos dėka buvo surinkta ypač vertingų žinių apie priešiškos Lenkijos kariuomenės planus. Trejų metų pogrindžio darbas – POW (Polska Organizacja Wojskowa) sąmokslo prieš Lietuvos vyriausybę atskleidimas ir likvidavimas. M. Kubiliūtė 1919 m. įvykdė ypatingai svarbią operaciją, kuri, istorikų teigimu, galimai išgelbėjo Lietuvos valstybę ir už tai buvo apdovanota visais svarbiausiais ordinais.
Kai 1920 m. spalį Vilnių vėl užėmė lenkai, M. Kubiliūtė iš jo nesitraukė, dar dvejus metus praleido mieste. Ji globojo į nelaisvę patekusius sužeistus lietuvių kareivius.
M. Kubiliūtė nepaprastai talentingai sugebėjo bendrauti, jos pareigos buvo labai pavojingos ir itin slaptos. Per jos rankas ėjo tai, kas buvo svarbiausia tarp Vilniaus ir Kauno. Ji pateikdavo duomenis apie priešo dislokacijos vietas, pajėgas ir ginkluotę. Tai pasiekti padėjo leitenantas Juozas Matusaitis.
Lenkai įtarė M. Kubiliūtę dirbant jų nenaudai, pareigūnų žvilgsniai vis dažniau krypo į ją, todėl ilgainiui pasidarė itin pavojinga gyventi Vilniuje. Rimtas signalas buvo ant sienų atsiradę plakatai su jos atvaizdu ir pažadas pranešusiems apie šios moters buvimo vietą sumokėti labai svarų atlygį – 5 tūkst. zlotų. Apsisaugoti M. Kubiliūtei padėjo Elžbietos Banievič (slapyvardis) dokumentai. Tačiau pajutusi, kad lenkai mina ant kulnų, 1922 m. rudenį Marcelė perėjo demarkacinę liniją ties Salaku ir išvyko gyventi į Kauną.
Kaune M. Kubiliūtė įstojo į universitetą studijuoti istorijos ir buvo priimta į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją – dirbo departamente, kuris rūpinosi Vilniaus krašto reikalais, vėliau Politikos departamente tvarkė slaptojo archyvo dokumentus ir šifravo iš užsienio gautas telegramas. Istorikės diplomą gavo 1936 m. Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys Marcelės artimiesiems teigė, jog jai galima patikėti visas valstybės paslaptis.
1940 m. rudenį M. Kubiliūtė grįžo į Vilnių, kai čia jau tvarką darė sovietai, o po pusmečio įžengė vokiečiai. Ji pagaliau galėjo darbuotis pagal specialybę: buvo priimta į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos skyrių, karo metais Lietuvių literatūros institute tvarkė ir saugojo biblioteką. Jos pavardė buvo minima tarp įvairių to laikotarpio organizacijų, pogrindyje kovojusių už nepriklausomą Lietuvą. 1941 m. dalyvavo Birželio sukilime, priklausė valdžios funkcijas vykdžiusiam Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. Ji teikė pagalbą Štuthofo konclageryje kalėjusiems lietuviams. Vokiečiams pradėjus masiškai naikinti žydų tautybės žmones, aktyviai įsitraukė į jų vadavimą.
1944 m. rugpjūčio 17 d. M. Kubiliūtė buvo areštuota, vėliau įkalinta KGB, Lukiškių kalėjimuose. 1946 m. rugpjūčio mėn. išgirdo nuosprendį – ištremti į Tiumenę. 1949 m. rugsėjo 30 d. M. Kubiliūtė nors ir trapi, tačiau fizinio skausmo nepalaužta grįžo į Lietuvą.
Po tremties M. Kubiliūtė neturėjo teisės gyventi didžiuosiuose miestuose, 1950 m. įsidarbino Tauragės kelių ruože sąskaitininke. Tik 1956 m. jai pavyko sugrįžti į svajonių miestą Vilnių. Pastogę suteikė Liudo Giros našlė Bronė Girienė. Smarkiai pablogėjus sveikatai, M. Kubiliūtė gydėsi Paberžės, Vižulėnų sanatorijose. Sunkią valandą ją parėmė profesoriai Juozas Balčikonis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Zigmas Žemaitis.
M. Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d.
Už nuopelnus tėvynei M. Kubiliūtė – vienintelė moteris Lietuvoje - buvo apdovanota visais aukščiausiais to meto Lietuvos ordinais:
1928 m. Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu;
1930 m. Vytauto Didžiojo V laipsnio ordinu;
1938 m. Gedimino III laipsnio ordinu;
Šaulių žvaigžde ir šaulių žvaigždės ordinu;
Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu.
1998 metais M. Kubiliūtės 100-ųjų gimimo metinių proga Vilniuje jos vardu pavadinta gatvė.