Šeimos dokumentika

11/01/2025

Kartais netikėčiausios pažintys sujungia į labai prasmingus projektus. Taip nutiko ir šį kartą, susitikome išlydėti močiutės, kurios dėka užaugo dvi nepaprastai gražios ir protingos moterys. Jaukiai, šiltai ir su šypsenos kupinais prisiminimais. Viską organizavo komanda, kuri profesionaliai, labai koordinuotai ir jaukiai suorganizavo jaukų atsisveikinimą. O jis buvo neįprastas. Ne su graudžiomis maldomis, o vedamas nepaprastos moters , kuri suteikia galimybę turėti prasmingas laidotuves, nepriklausomai nuo žmogaus tikėjimo. humanistinės lydėtuvės yra nereligingas būdas prasmingai pagerbti mirusiojo gyvenimą. Ir žinoma, ačiū mano kolegai .vestuves susitikus vėl visai kitomis aplinkybėmis ir kartu sukūrus šį tą ypatingo.
Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena. 💜🧡💜 Linkėjimai, Monika

10/01/2025

Nepaprastas ir labai prasmingas filmavimas.

Šiandien jau prasitariau kur važiuoja mūsų komanda. Pirmą kartą turėjome tokį prašymą išsaugoti močiutės prisiminimą, dieną, kai su ja buvo atsisveikinama. Laidotuvių dieną.
Kai susirenka tie, kuriems ji buvo svarbi, kurie ją mylėjo.
Ir nors tai diena, kupina skausmo, bet buvo labai šviesu ir gera, išlydėti žmogų su smagiomis istorijomis ir prisiminimais!

Labai gaila, kad nespėjome anksčiau susipažinti su šia besišypsančia moterimi. Tačiau prisiminimas apie ją nuguls į gražų dokumentinį filmą.

💜🧡💜
Linkėjimai,
Monika

10/01/2025

Neįprastas filmas laukia, nauja patirtis, filmuojant žmogaus atminimą jo šermenyse. Viską papasakosiu ir pasidalinsiu. Išsaugokime artimųjų prisiminimus, kol dar galime.. 💜🧡💜 Linkėjimai, Monika

23/05/2024

Esu iš mažo miestelio, bažnytkaimio Žemaitijoje. Ir nepatikėsite, mes turime muziejų! Upynos liaudies amatų. O kūrė jį ne valstybinės organizacijos, o vietinė Lovčikų šeima. Ne vieną dešimtmetį Klemensas rinko eksponatus. Iš vietinių ir aplinkinių kaimų daug žmonių perleido savo ar savo tėvų buities daiktus, įnagius, žaislus, o ši šeima suprato jų reikšmę.
Simboliškai, bet būtent tame pačiame muziejuje turėjau pirmą gyvenime savo dokumentinio filmo peržiūrą. Apie Vaidą Jončaitę, mokytoją, kuri iš kartos į kartą vaikus mokė mylėti lietuvybę, papročius, teatrą, kaimo kultūrą, liaudies dainas.
Galėčiau dar be galo rašyti apie juos. Gailiuosi, tik kad trumputis tas filmas gavosi, rodos ir tos patirties buvo žymiai mažiau, nei užsidegimo, bet bent akies krašteliu galima pažvelgti į anuos laikus, būtent per jų mokinių prisiminimus. Nuo to prasidėjo Šeimos dokumentika
Dalinuosi viešai prieinama filmo nuoroda. “Vaidilutė”. Nuoroda komentare, keliaujam į Upyną.🎬
Linkėjimai,
Monika Grundhauser💜🧡

P.s. O jų dovanotas paukštukas kabėjo virš kiekvieno mano vaikiuko lovelės🪶

15/04/2024

O jūs pamenat, kaip pirmą kartą pas uošvius atėjot?😂 Gedimino prisiminimas vertas atskiro įrašo! Ištrauka iš filmo apie Reginą🎬 Jei ir jūs norite įamžinti savo brangaus žmogaus gyvenimą - parašykit ir sukursim kai ka ypatingo. Pokalbis su Gediminu. Linkėjimai, Monika 🧡💜🧡

27/03/2024

Visos istorijos svarbios.

Savo darbe sutinku įvairių žmonių. Tų, kurie gatvėje ramiai nepraeina, ir tų, kurių niekas nežino. Bet juos sieja vienas svarbus dalykas - jų gyvenimo istorija yra vienodai svarbi. Ypatingai jų šeimai, vaikams, anūkams.

Be galo myliu žmones. Toks mano darbas, klausytis ir fiksuoti. Kaupti prisiminimus ir juos saugoti, kad ir po 100 metų mūsų proanūkiai mus pažintų. 🎥 Tam skirti dokumentiniai filmai apie Jūsų mylimus žmones.

Ačiū, Ilona, už nuoširdumą ir tas begalines žydras akis.

Linkėjimai,
Monika🧡💜🧡

25/03/2024

Namų durų garsas.

Prieš kelis metus migdžiau dukrą pas savo senelius, jos prosenelius. Abi užsimerkėme ir pro duris atsargiai į savo kambarį įsliūkino močiutė. Kad ir kaip stengėsi, bet durų nei atidaryti, nei uždaryti nepavyko tyliai, o aš, nors ir užmerktomis akimis, žinojau kur esu.

Tokių durų, kurios skleidžia Tą garsą, pasaulyje daugiau nėra ir niekada nebus. Todėl įrašiau visų jų garsus, kad kai jų nebeliks, bent garsas primintų vaikystę.

Linkėjimai,
Monika🧡💜🧡

29/02/2024

Tik dirbant ne vienerius metus, galima atrasti savo stiprybes ir silpnybes.
Visuomet maniau, kad esu užsislėpusi intravertė ir nors atrodau energinga ir bendraujanti, iš tikrųjų būnant su kitais labai pavargstu.
Dabar žinau, kad aš tiesiog taip myliu žmones, todėl per daug save išdalinu. Po interviu tenka dieną, dvi pabūti ramiai, kad sugrįžti į save.
Bet nepaisant to, kiekviena pažintis būna nepakartojama, kiekviena istorija įkvepia kurti ir gyventi.
Ačiū jums, kad Šeimos dokumentika gyvena🧡💜
🎬 Jei kokiai progai norėsite filmo apie savo mylimiausią šeimos šviesuolį, parašykite man ir sukurkime kai ją ypatingo.
Linkėjimai,
Monika
©️Foto “Virtuvės istorijos”, kartu su aktoriumi Sauliu Sipariu

Asmeniniai dokumentiniai filmai – galimybė išsaugoti prisiminimus ir perduoti juos ateities kartoms.