07/10/2021
VESTUVIŲ ŠOKIAI IKI RYTO
Tai buvo pirmasis rudens šeštadienis. Kelyje prabėgus dviems valandoms, kartu su Dovydu atsidūrėme visai šalia Latvijos, Lenkimimuose. Pasijungėme garsą su šviesomis ir ėmėm laukti svečių. Lauke siautėjo saulė ir lengvai savo pirštais baksnojo šaltukas.
Štai - į kiemą įsuka pirmoji mašina.
- Laba diena.
- Sveiki.
- Užeikit, įsikurkit.
Visi susirinko. Kas apžiūrinėjo jaunųjų sukabintas nuotraukas, o kas prašė, kad jiems padaryčiau momentinę.
- Nepabėkit, padarysim dar vieną. Viena jauniesiems, kita - jums. Ar žinot kurią sau pasilikti?
- Kurią?
- Sau - gražesnę. Tik niekam nesakykit, kad taip sakiau.
- Neišduosim.
Gavau žinutę, kad jaunieji pasirodys po keturiasdešimties minučių. Mintyse dėliojau, kad lauke vėsu, tai reikia tą išėjimą sutrumpinti. Nedarysiu ilgo susipažinimo. Pabandysiu šį tą įdomesnio.
Visi sustojo į ratą. Aptarėme kelias smulkmenas. Publika smagi, juokiasi. Panašu - viskas bus gerai. Dovis padėjo visiems padalinti tokius, iš virvių padarytus, antrankius. Tik žiūriu - papuoliau į bėdą. Skaičiavau, kad kaip tik užteks, o pasirodo - pusės trūksta. Nieko nepadarysi - ne pasaulio pabaiga. Likusieji galės būti patarėjais.
- Kas išsinarpliosite, tiems iš karto dovanoju dešimt eurų.
Deja, mano sukta užduotis vos po minutės buvo išaiškinta. Atsirado vienas gudruolis, kuris žinojo, kaip ten ką padaryti. Kitiems, kurį laiką, atsakymų neišdavėm. Leidome dar pasukti savo protus. Paskui paaiškinau, kas ir kaip ten.
Štai - ir baltas „kadilakas“ įsuka į kiemą. Visi ploja, šūkalioja. Nuėjau pasitikti.
- Na, kaip judu?
- Mes tai gerai, - Raimonda plačiai nusišypsojo, kai tuo tarpu Martynas atrodė kiek santūresnis,- o jūs kaip?
- Mes nusiteikę smagiai. Keliaukim. Jūsų laukia pirmoji užduotis. Turėsit patekti į savo šeimos rato vidurį.
Patekti į ratą iš pirmo karto jiems nepavyko, bet ir ilgai neužtruko, kai susigaudė, kur paslaptis užkasta.
Naujieji vyras ir žmona priėjo prie mamos, kuri juos sutiko su duona, druska ir vandeniu. Tebūnie duonos jiems ant stalo, tebūnie meilės amžinos, tebūnie šeimos gausios.
Paragavę vaišių, Jaunieji prisijungė į ratą. Visi susikibo rankomis. Tada ėmiau kalbėti. Iš esmės apie tai, kad šiandien ne vien Raimonda su Martynu, bet jie visi - tapo šeima. Nes juos visus jungia ne kas kita, bet meilė. Akimirką užsimerkėme, pagalvojome apie savo mylimus žmones, o tada atsimerkėme ir pakviečiau visus bėgti apkabinti tuos du įsimylėjėlius, dėl kurių čia visi ir susirinko. Šeimos apsikabinimas.
Paskui bendra nuotrauka, pertraukėlė ir sveikinimai. Tada visi sėdosi prie stalo. Liudininkai tarė žodį, po jų ir patys jaunieji padėkojo svečiams, ir pagaliau - skanaus visiems.
Nuėjome ir mudu su kolega laukti savo išsvajotos vakarienės. Bet sulaukėme kai ko daug geresnio. Tikro spektaklio. Atlėkė kokios penkios princesės. Iš pradžių kiek nedrąsiai, bet kai sulaukė mūsų pritarimo, tada jau įsijautusios visos kartu pradėjo visu greičiu lakstyti ir spygauti. Po apšilimo rimtesnė programa prasidėjo - saulutės ir špagatai. Sėdėjome, žiūrėjome, juokėmės ir plojome. Paskui, aišku, su augančiomis žvaigždėmis ir po selfį pasidarėme.
Štai - maistas jau ir ant mūsų stalo. Lašiša su salotomis, granatais, sūriu ir dar ten viskuo. Įdomus derinys. Lyg valgytum restorane, bet gaminęs būtų ne Mišelino šefas, bet tavo paties močiutė. Jautėsi, kad meilės buvo įdėta.
Apsilaižę pirštus, į virtuvę nunešėm lėkštes. Ten su dviem gaspadinėmis sukosi ir pati sodybos šeimininkė Aldona.
- Dėl maisto vienas pastebėjimas, - sakau joms.
Visos sukluso, įsitempė, įsmeigė į mane akis.
- Buvo labai skanu.
Akimirksniu įtampa atslūgo. Šypsenos užliejo veidus.
Po vakarienės, žinoma, būtų buvę gerai pamiegoti. Bet ne viskas gyvenime taip gerai, kaip norėtųsi. Taip jau yra.
Sustojo visi į ratą. Šiandien jie tapo šeima. Bet dar tik „ant popieriaus“. Reikia iš jų tikrą šeimą padaryti. Sucementuoti visus. Pradėsim nuo apsikabinimų.
- Ateik, - pakviečiau vieną damutę, - parodysim visiems, kaip reikia tai daryti.
- O kodėl pasirinkai moterį? - savo nepasitenkinimą išreiškė Darius.
- Oi, atleisk. Keičiamės. Tu, Dariau, ateik čia. Su tavim rodysim, kaip reikia suartėti, - šeimyna vienu balsu nusijuokė.
Jie prasijudino, suartėjo vienaip, suartėjo kitaip, o paskui ir smagiai pasišoko. Žinau, kad toje pradžioje dalis svečių jaučia lengvą įtampą, bet kai visi daro tą patį, tai ne taip ir sunku peržengti savo nepatogumo ribas. O kai jie jas peržengia, tada ir atsipalaidavimas aplanko. Iš pradžių kiek baisu, o paskui žiūrėk jau ir nustoti džiaugtis nebegali.
Po pirmos pertraukos numatyta šeimos židinio ceremonija. Kiek dvejojau dėl jos. Jaunųjų labai netradicinė šeimyninė situacija. Šį vakarą čia su jais - tik viena mamytė. Ar nebus per daug gilu? Galėčiau padaryti paprasčiau, bet kai jaunųjų klausiau, Raimonda patikino, kad nori gilaus varianto. Tai kaip padaryti gilų ir tuo pačiu ne per daug gilų? Kažką sugalvosiu.
Visi sustojo į ratą. Rankose laikė savo pačių pasigamintas žvakutes. Mamytė paėmė jaunuosius už rankų ir atvedė juos į rato vidurį. Aš buvau pasislėpęs už didžėjaus stalo. Šiuo metu jiems ne į mane reikia žiūrėti, bet susitelkti į save pačius. Ėmiau kalbėti. Apie tai, kad kai gimstame, savo tėvus mylime besąlygiškai, jie mums būna visas pasaulis, bet paskui augame ir kartais taip nutinka, kad ant savo tėvų imame dėl kažko pykti. Tačiau reikia suprasti, kad tėvai visada mums linki tik gero. Tiesiog kartais gal jie kažko nesuprato, tačiau bet kokiu atveju jie mus mylėjo ir myli daug stipriau nei mes galime tą įsivaizduoti. Gyvenime sunku būna ne vien tik mums, bet ir tėvams - kiek jie dėl mūsų išliejo ašarų, kad tik mums viskas būtų gerai. Paskui, kartodami paskui mane, keletą žodžių turėjo tarti tėvai ir patys jaunieji, bet kad viską kiek palengvinti, aš pats tuos žodžius ištariau už juos. Girdėjau - aplink keletas svečių šnirpštė nosimis. Džiaugiausi - širdys buvo paliestos.
Tinkama yra kiekviena diena, bet kuri kita tinkamesnė, nei jungtuvių, vieni kitiems ištarti ATSIPRAŠAU, AČIŪ, MYLIU?
Po pasinėrimo į savo slapčiausius jausmus, labai svarbu visus svečius grąžinti atgal į džiaugsmą švęsti. Šioje vietoje turiu tokį perliuką, kurį, spėju, naudosiu iki pats savo vedėjiškos karjeros pabaigos. Visi stovėjo rate. Vienam iš dalyvių teko užduotis rodyti kaip šokti. Vėlgi - kadangi visi darė tą patį, tai niekas nesijautė nepatogiai. O jei tiksliau - visų veidai nusidažė šypsenomis. Ir čia, kuo blogiau ir kreiviau visa tai darysi, tuo visiems bus smagiau. Kaip pasakytų Suvalkijoje - MASĖ JUOKO.
Turbūt mažai kas pastebėjo, kaip per kelias akimirkas iš paprasto ratelio gavosi taip, kad tuščia salės erdvė užsipildė trypiančiomis kojomis. Laikas savo darbą dirbti Dovydui. Aš tyliai pasitraukiau.
Viduje bildėjo muzika. Lauke jau buvo tamsu. Ne kitaip - atslinko ruduo. Tuoj kris lapai auksiniai.
Vakaras jau buvo įpusėjęs, o aš rašyti jau kiek pavargau. Tai nebepasakosiu visko smulkmeniškai. Tą naktį mes buvome, žaidėme, juokėmės ir šokome.
Man asmeniškai gili patirtis buvo per gintaro dulkių ceremoniją. Paprašiau svečių, kad minutei susikauptų ir pasiklausytų vieni kitų. Akimirkai visi kiek sukluso, bet paskui vis pasigirsdavo pasišnekučiavimai, - ŠŠŠ, - pamėginau sudrausminti, bet tas menkai tesuveikė. Vis pasigirsdavo koks juokelis, ar tarpusavyje užvirdavo kokia diskusija. Pajaučiau save kiek susinervinusį. Bet tada pagalvojau, o kodėl aš čia nepatenkintas? Čia tiesiog taip viskas vyksta, tokia visų sinergija ir jei kažkas ne iki tobulybės gerai, tai juk ne vien nuo manęs viskas priklauso. Priimk tai, kas vyksta, mėgaukis. Tas suvokimas grąžino man ramybę. Stebėjau, buvau, ir buvau laimingas. Galiausiai prie ugnies tarti savo žodžius priėjo jaunavedžiai. Kalbėjo ji. Linkėjo ne sau, bet mums visiems. Ir tie nuotakos žodžiai it adatomis smigo į mane giliai. Apie džiaugsmą ir jo svarbą. Galvojau, juk taip dažnai savo mintimis apkraunu save rūpesčiais, o juk galima tiesiog priimti viską taip, kaip yra ir būti laimingu. Tikrai. Galima.
Oficialią vakaro dalį, kaip pradėjome, taip ir uždarėme - šeimos apsikabinimu. Tik šįkart kiek įdomesniu. Su trenksmu.
Paskui jaunieji susirado mane atsiskaityti.
- Tikiuosi, kad čia užteks įvertinti jūsų darbą, - kalbėjo Raimonda, - esam labai patenkinti, palietėt širdis. Negalėjom įsivaizduoti, kad galėtų būti taip gerai.
Jaučiau jos nuoširdumą. Galėjau sau patvirtinti, kad jai tikrai patiko. Tuo tarpu Martynas vis dar rodėsi santūresnis. Dažniausiai taip jau būna su tais jaunikiais.
- Ačiū ir jums. Jei esat patenkinti, tai ir mums didelis džiaugsmas.
Visada smagu sulaukti atlyginimo, bet apie pusę to smagumo priklauso nuo to, kiek tavo darbu patenkintas darbdavys. Šįkart mano smagumas buvo viršūnėse.
Likęs vienas kambarėlyje, kelis kartus perskaičiavau. Sunkiai patikėjau, nes tiek arbatpinigių dar nesame gavę. Juk ir taip savo darbą ne pigiai įvertinam. Užtektų ir plačių šypsenų priedo, o čia dar tiek… Nulėkiau iki Dovydo.
- Seni, mus valandai pratęsė ir dar gavom dosniai arbatos. Tai atgrosim dar bent valandą.
- Ane?
- Aha.
- Okey.
Prieš tris vėl priėjo jaunieji.
- Mes jau eisim ilsėtis. Norim atsisveikinti.
- Tiek įdėjot arbatos, tai mes grosim ilgiau.
- Nereikia. Čia jums.
- Ne ne. Dar tikrai pabūsim.
Jiedu nuėjo ilsėtis.
Pabaigęs savo darbą, aš vis kažkur salėje aplink maluosi. Tai kavos įsipilu, atsipjaunu tortuko, tai į lauką išeinu, tai šokinėju šalia Dovydo ir spaudinėju dūmų ir blico mygtukus, tai nueinu į kambariuką, jei tokį turime, kelias minutes ištiesti kojas ir paskrolinti telefoną.
Skrolinau, kai vidun įsiveržė dvi vakaro damutės.
- Sveikos, merginos.
- Labas. Nesutrukdėm?
- Ne. Kaip tik jūsų laukiau.
- Čia mes tau turim. Norim, kad pabūtumėt ilgiau.
- Gerai. Jei taip norit.
- Labai gerai.
Nuėjau iki Dovydo.
- Buvo pas tave, ane? - paklausė.
- Aha.
- Tai iki penkių?
- Aha.
Blicas. Dūmai. Blicas. Šoku. Šokinėju.
Štai ir penkios beveik. Tada mane susirado Darius. Pakalbėjome. Suderinome reikalus. Tada nuėjau iki Dovio.
- Seni,
- Ką?
- Grosim iki pusės septynių.
- Ką? Čia rimtai?
- Aha.
- Tai reikės pamiegoti.
- Dabar? Nebeatlaikai?
- Atlaikau. Tik jau nebeturiu dainų. Visas išleidau. Bet paskui reikės pasnausti, kaip kitaip grįšim?
- Tai grįšim. Pavairuosiu.
- Ane? Atlaikysi?
- Aha.
- Ok.
Paskui vienu metu žiūriu - šokiai aikštelėje vyksta, bet didžėjaus prie stalo nebėra. Groja NEMUNO KRANTAI. Žinau - dešimties minučių maratonas. Dovis matyt nuėjo kokį reikaliuką susitvarkyti. Atsistojau prie pulto. Grįžo.
- Tai duok man.
- Ne. Aš pats noriu, - nusijuokiau.
Paleidau kažkokį rusišką gabalą. Paskui į trasą ėjo SEL ŠEŠI ŠIMTAI. Žodžiu - veiksmas pilnu tempu. Pamėginkite įsivaizduoti.
Pro langus matosi - lauke jau šviesu. Šokių aikštelėje likę ištvermingiausi, bet jie, atrodo, net nesiruošia trauktis. Aplink jau ir šeimininkės sukiojasi, nurinkinėja stalus, šluoja.
Pusvalandis iki septynių. Paėmiau mikrofoną.
- Per šešis savo darbo metus esu vieną kartą buvęs iki septynių ryto. Tai jums atitenka sidabro medalis.
- Neeee! Mes norim aukso! Aukso!
- Gerai gerai - auksas jums. Platina jums!
- Jėėėė jėėėė!
- Chebryte, lenkiam kepures. Ačiū jums!
- Palikit muziką. Dar paleiskit.
- Nebegalim. Šeimininkė liepė išjungti. Bet… Dėl to, kad taip atjudėjot, tai dar vieną būtinai paleisim.
Paleidom UŽ KŪTĖS - ALEKSANDRA.
Paskui jie norėjo DAR, bet tada jau muziką, deja, išjungėme. Susipakavome, į Meilės Mašiną susikrovėme mantą ir galiausiai nuėjome atsisveikinti su likusiais pavėsinėje. Dar ten kiek prisijuokėme. Išvažiuodami dar sustojome, prasidarėme langą ir per megafoną bajeriuką paleidome. Toje šventėje mūsų ausis pasiekė paskutiniai juoko garsai.
Iki namų dvi valandos. Iš pradžių pavairavo Dovis, pakelėje sutikome ant kelio sėdintį šunį, davėme jam riešutų ir pasidalinome Viados sumuštiniu. Paskui aš pavairavau, o dar vėliau vėl apsikeitėme.
Buvo dešimta ryto. Sėdėjome savo miesto kavinėje. Valgėme sriubą ir gėrėme šviežiai spaustas morkų sultis.
- Žinai, - sakau Doviui, - jei žinočiau, tai tokią šventę ir už dyką galėčiau atvesti.
- Ane? Aš irgi.
Tai va taip. Kartais taip būna. Deja - ne visada. Ne visada su publika užsimezga gilus ryšys. Kartais atrodo, kad svečiai jaučiasi lyg paslaugą man darytų, kai pakviečiu juos kažką veikti. Kartais jiems patinka tik būtent tokia muzika, kokia jiems labai patinka. O šią naktį - ką bepaleistumėm, ar tai kokią seną gerą lietuvišką, ar tai elektroninę, ar kad ir naujovinę, pavyzdžiui - Sisters on Wire - Mėlyna Mėlyna - jiems visa muzika, daugiau ar mažiau, buvo gera ir jie iki pat ryto laimingi šoko. Būtų šokę ir iki pat kopūstų sriuba būtų patiekta ant pusryčių stalo. Kartais atrodo, kad turi suskelti super gerą juoką, kad visi nusijuoktų, o kartais - visi juokiasi vos tik tam randa progą. Ir nežinau, nuo ko visa tai priklauso. Tikrai ne nuo rajono, ne nuo sodybos gražumo ir ne nuo jaunavedžių plačių širdžių. Turbūt viskas susideda ir gaunasi kažkokia unikali vakaro energetika. Man, žinoma, norėtųsi, kad visada būtų vien tik labai gerai. Tai nežinau, gal čia jauniesiems didžiausia užduotis - atrasti būtent jiems labiausiai skirtą vedėją. Turbūt. Kai jaučiu, kad jie JAUČIA, tada ir būna labai gerai. O kai renkasi mus dėl to, kad nori jog būtų kažkas kitaip nei visur, tada visko pasitaiko.
Tai susitarkim: kvieskite mus tada, jei viduje klausimų nebekyla. Ar gerai? Tegul tai būna ne santykiai nuo pabandymo, bet meilė iš pirmo žvilgsnio.
Su mumis ar be mūsų, tegul jūsų šventė būna geriausia, kokia tik gali būti. Tegul taip būna!
