01/07/2024
LABAI ILGAS IR NELABAI MALONUS POSTAS APIE NESVARBIĄ KAVĄ
(arba mintys, perskaičius šventės informacinio rėmėjo publikaciją)
https://grokiskis.lt/aktualijos/koriu-saldumas-ir-nesvarbi-kava
Po viso šurmulio, pasiruošimo, svečių laukimo, rūpesčių, begalinio naujų pažinčių džiaugsmo ir susitikimų su pažįstamais į dūšią turėjo ateiti ramybė ir pasitenkinimas...
Pradžioje taip ir buvo! Po koncerto parlėkėm pakylėti, bet pamatę kiek svečių sugužėjo, supratom, kad reikia skubiai ieškoti kavos puodelių papildymo (buvom paruošę tik 43).
Nors ir nedera lauktų svečių apkrauti darbu, bet... Atėję viešnios pačios išsilygino drobines staltieses, dar ir kitus pamokė, kaip tai daryti. Ir kai stalai jau padengti buvo, visi ragavo Lobio - kartvelišką patiekalą, kurį su didele meile ruošė mano svainis. Taip jau sutapo, kad sesė Rasa su vyru kartvelu Shako šią savaitę viešėjo pas mus. Rasa moka gaminti daug tradicinių Sakartvelo patiekalų, bet šis Shako ir jo šeimai ypatingas. Lobio jis visada ruošia pats. Pagalbon čia ėjo tik lietuviai vyrai. Tai neįprastas valgis mūsų lietuviškam skoniui, bet gal tik man taip atrodo?
O toliau jau grįžom į senąjį Lietuvos kaimą! Šįkart visai neplanavom keliauti Duonos keliu, nes kartu su mažąja Galukiemio gaspadine Urte prisižadėjom visus pavedžioti po Pyragų iš Duonos šalį. Kaip gi pyragai be kavos?! Teko patiems gamintis net kelias rūšis. Morkų kava jau buvom vaišinę, tai šiam kartui dar dvi rūšis miežinės pasidžiovinom. Sako, kad skoniui draugų nebūna, bet vėl gi labai smalsu – ar tiko, ar patiko?
Na, ir mūsų su Urte žadėtas Duonos–morkų tortas, kurio skonį aš atsimenu nuo vaikystės. Mano draugai ir šeima jį daug sykių ragavo, bet gal kai kam tai buvo pirmas kartas?
Planavom dvi susitikimo valandas. Per tą laiką daug aptarti suspėjom. Ir apie sunkų, ilgą Duonytės kelią pasikalbėjom, ir Duonos kepimo rakandus išbandėm. Kai atėjo laikas prariekti kepalą (nemažas jis, virš 5 kg, gal todėl sunku ryžtis tokiam jėgų išbandymui), atsirado savanoris berniukas. Į klausimą: „Iš kur moki?“ – atsakė aiškiai ir paprastai: „Taigi Juodupėj prieš dvi savaites mokėte!“.
Didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas mane ištiko! Taip gera matyti žmones, kuriems įdomu ir gera prisiliesti prie savo tautos šaknų, pačiam išbandyti, pačiupinėti, pauostyti, savo žiniom ir patyrimais pasidalinti. Va taip aš suprantu Kartas kartu, va tai yra renginio sėkmė. Ne stebėtoju būti, o dalyviu, ne vartotoju, o kūrėju. Ir visai nesvarbu kokio tu amžiaus, išsilavinimo ar koks tavo socialinis statusas!
Nespėjau į lėlyčių edukaciją, nes bendravom visas tris valandas, bet turiu draugių, kurios savo įspūdžiais pasidalins!
Tai buvo tikras, prasmingas, jaukus ir visom prasmėm šviesus susitikimas! Ačiū jums, mieli svečiai, už mums skirtą laiką, už dovanas, linkėjimus, už norą būti kartu!
Toliau tęsėsi šventė sielai – alėjos atidarymas, labai pasiilgto „Sutaro“ koncertas, pasimatymai su mielais pažįstamais...
Ryte atėjo gyvenimas. Kai organizatoriai paprašė bent keleto nuotraukų, supratom, kad neturim jų nė vienos. Po daugybės skambučių paaiškėjo, kad ir vėl užlipom ant to pačio grėblio – mūsų svečiai moka mėgautis akimirkos džiaugsmu ir fotografuoja akimis. Draugas fotografas Darius Baltakys kažkur nuklydęs buvo, tai spėjo tik naująją Galukiemio vėliavytę įamžint ir pavėlavusius svečius...
O bet tačiau vakare skaitau Eligijaus Daugnoros straipsnį ir taip liūdna. Gal ir gerai, kai šventės informacinio rėmėjo atstovas viešai prisipažįsta, kad vėluoja į renginį, jei jis tarsi nežada nieko, ko tą šeštadienį korespondentas ilgisi, bet supranta klydęs. Kad renkasi tai, kas kvepia staigmena. Kad iki kito šventės renginio turėdamas gražaus laiko, nusprendžia patikrinti, ar tikrai kur nors duoda tos kavos ir ar čia ne apgaulė?! Ne, ne apgaulė, mielas straipsnio autoriau, tiesiog gal yra šiokių tokių problemų su uosle...
„Iš nuostabos išsižiojau“ – prasideda kito renginio pristatymas... Bet mes laukiam visų! Išsižiojusių irgi, Eligijau! Nors ne man gi korespondentus mokyt!
Nesinori taip ciniškai baigti, tai mielieji „Tautų kavų“ svečiai, parašykit, ką Jūs galvojat...
Gal kas ir fotografuoti ne tik akimis moka, ir savo nuotraukomis pasidalinti gali? Būsiu labai dėkinga
Daiva Mickūnienė
p.s. vieną nuotraukytę šiaip ne taip sukrapštėm, tai ją ir dovanojam!
