04/12/2024
Vienam kartui atgimstanti KARALIŠKA ERDVĖ: „Tai bus duoklė gerbėjams“
Artėjant koncertui, kviečiame skaityti didelį Lino ir Neringos interviu leidiniui "Moters savaitgalis", o kad skaitymas būtų dar įdomesnis, pridedame gerbėjų išsaugotas nuotraukas 😊 Ir primename - galingas grupės Karališka Erdvė sugrįžimas į sceną vieninteliam koncertui - jau šį šeštadienį, Kauno "Žalgirio" arenoje 🔥 Mūsų bus labai LABAI DAUG 💪❤
Karališka erdvė | Žalgirio arena 2024 12 07
Gruodžio 7-ąją muzikinę padangę sudrebins legendinės šokių muzikos grupės atsikūrimas – „Karališka erdvė“ į sceną žengs, kaip pati sako, „atiduoti duoklės savo gerbėjams“. Visgi ir po 22 metų grupės dainų klausosi ne tik to laiko gerbėjai, jos pasiekia ir naujų klausytojų širdis. Apie grupės pradžią, pabaigą ir vienintelį atgimimą „Žalgirio“ arenoje pasidalijo grupės nariai Linas Domeikis ir Neringa Levulienė.
💥 Priminkite, kiek metų truko „Karališkos erdvės“ veikla?
LINAS: 7 metus. Startavome 1995 m., o baigėme 2002 m.
💥 Kokie tai buvo metai, kaip prisimenate tą laikotarpį?
NERINGA: Tas laikas buvo labai labai įdomus, jaudinantis, keliantis daug emocijų, kupinas įvairiausių pažinčių. Ir sudėtingas, ir lengvas, turintis ir pliusų, ir minusų, ir nusivylimų, ir pakilimų.
LINAS: Spalvingas laikas, kurio neiškeisčiau į nieką kitą, neišsižadėčiau tikrai. Tai buvo mūsų jaunystės ir brandos laikas, kai išėjome iš paauglystės į truputį suaugusiųjų pasaulį. Labai smagu prisiminti, kad nenuėjome kažkur klystkeliais ir kad tapome tokie, kokie tapome, sukūrėme tai, ką sukūrėme.
💥 Su kokiais iššūkiais tekdavo susidurti – gi koncertuoti pradėjote būdami dar visai vaikai? Pavyzdžiui, kaip tvarkėtės su mokykline veikla?
NERINGA: Labai gerai pastebėta – tie pirmieji iššūkiai tikriausiai ir buvo susiję su mokykla, kaip ją suderinti su muzikine veikla. Kiek pamenu, koncertai ir įvairūs filmavimai „užsisuko“ išleidus pirmą albumą, ar ne, Linai? (Linas: Taip, taip.) Pamokos, aišku, nukentėjo. Atsirado simpatijos ir antipatijos tarp mokytojų (juokiasi). Jausdavome kartais, kad kažkur paskriaudžia, kažkur palaiko.
LINAS: Taip, bet taip pat aktuali tema buvo ir finansai (Neringa: Taip!) Įrašai kainavo, o mes labai stengėmės, kad jie nebūtų apmokami iš tėvų kišenės. Buvo nedidelių, simbolinių paskolų, bet labai stengėmės tą biudžetą kontroliuoti, o kiek uždirbdavome iš pirmų koncertų, absoliučiai viską skirdavome įrašų studijai, įvaizdžiui ir pan. Be abejo, mokslai, mokslai… Mes mokydavomės traukinyje.
NERINGA: Taip buvo pradžioje, o dabar atsimink 12 klasę (juokiasi).
LINAS: O taip, taip… Mes startavome 10 klasėje, iki egzaminų buvo likę dar 2 metai. Visą tą laiką mūsų veiklą reikėjo derinti su mokslais.
💥 O kaip pavyko egzaminai?
LINAS: Mums su Neringa tai gerai.
NERINGA. Na, bet tik „gerai“ – ne „puikiai“. Bet tau, Linai, gal ir puikiai?
LINAS: Ne ne ne… Dabar pagalvojau, kaip kitaip galėjo viskas susiklostyti, jei kai kurių mokytojų sprendimai, egzaminų vertinimas būtų buvę kitokie (Neringa: Tiesa…). Kiek galėjome pasiekti, kitur mokytis … Taip, šiek tiek
nukentėjo, bet nieko nesigailiu.
💥 Linai, kelis kartus paminėjote „nesigailiu“, „neišsižadėčiau“, o kaip Jūs, Neringa, ar visą tą laikotarpį apžvelgdama galėtumėte pasakyti tą patį?
NERINGA: Aš irgi turbūt nieko nekeisčiau. Labai džiaugiuosi, kad grupėje buvau tarp berniukų, kurie labai mane saugojo ir visaip stengėsi, kad kuo mažiau kažkokių neigiamų dalykų nutiktų, kad kritikos, apkalbėjimo kuo mažiau girdėčiau. Labiausiai ir atsimenu, kaip fainai ir kaip saugiai aš jaučiausi tarp jų. Buvo vos ne sutartis su mano tėvais sudaryta, kad mane reikia labai saugoti. Kažkokie minusai, matyt, jau išsitrynę, o kadangi atsimenu vien gerus dalykus, tai nieko ir nekeisčiau.
LINAS: Dar papildysiu Neringą. Labai ačiū jos tėveliams ir ypač mamytei Irenai. Atsimenu, kai reikėjo važiuoti į pirmą koncertą, aš atėjau pas Neringą į namus ir sakau: teta, mes čia taip… O ji sako: aš viską žinau, bet nuo šios
minutės tu esi visiškai atsakingas už Neringą ir, jeigu jai kas blogo atsitiks, tu būsi atsakingas. Tai ir buvo susitarimas, dėl kurio Neringa galėjo važiuoti į koncertus.
💥 Kas nutiko, kad pasiekę patį piką išsiskirstėte? Pervargote, o gal buvo nesutarimų grupės viduje?
LINAS: Atsitiko gyvenimas: tuo metu buvom bebaigiantys mokslus, atsirado antrosios pusės, pradėjome galvoti apie šeiminį gyvenimą, kiek tai suderinama su muzikine veikla ir kas yra svarbiau, kokie prioritetai. Aš net nejaučiau tuo metu, kad skaudėtų, jog baigėm, nes labai iš eigos viskas ėjo.
NERINGA: Aš pritarčiau – taip išėjo natūraliai. Tikrai ne su kažkokiu širdies skauduliu ar kažkokiais pykčiais, dar kažkuo… Kai buvo paskutinis koncertas, vienas į kitą pasižiūrėjome tarsi klausdami: paskutinis, Linai, koncertas
turbūt dabar buvo? Manau, kad jo, paskutinis… Atsimeni, Linai?
LINAS: Jo jo. Panašiai jautiesi, kai tu stovi prie altoriaus ir supranti, kad jau iš tėvų namų išeini, žinai, kad dabar su tavimi gyvens kitas žmogus, bet tu ir nori to tuo pat metu, ir tau visai net ne liūdna, o smagu, kad eini iš vieno etapo į kitą. O nutrūkus muzikinei veiklai palaikėte ryšį, bendravote?
LINAS: Mūsų su Neringa santykiai niekaip nepasikeitė: toliau su šeimomis bendraujame, tiek ji su mano žmona, tiek aš su jos vyru. Tik tiek, kad scenos nebeliko.
NERINGA: Taip…
💥 Muzikinė veikla užėmė svarbią vietą Jūsų gyvenimuose, įgijote daug įvairios patirties. Ar aplankydavo kokie nors sapnai apie šį laikotarpį?
NERINGA: Kiek atsimenu, aplankydavo truputį stresiniai sapnai: tarkim, esu scenoje, mikrofonai neveikia, žmonės ar elektra dingusi, niekas negroja (juokiasi). Net ir neseniai kažkada susapnavau panašų sapną. Pagalvojau, Dieve, negi jie vėl čia? Turbūt prisiminimai sapnuose išlenda pagal tai, kokia stresinė yra tų koncertų pusė.
LINAS: Absoliučiai pritariu Neringai. Sapnų, kad viskas būtų flow, nepamenu, bet stresiniai tai pasitaiko. Tuo laiku buvau atsakingas už įrašų, pagal kuriuos mes dainuosime, pateikimą garsistui. Ir sapne mes visi jau užlipę į sceną dainuoti, o aš tų įrašų nerandu ir negaliu pateikti – neturime pagal ką dainuoti! Visą laiką prabundu išpiltas šalto prakaito. Paskutinį tokį sapnavau prieš maždaug 3 savaites. Tai, matyt, susiję su įtampa, kuri po truputėlį apima dėl koncerto, įvyksiančio gruodžio 7-ąją.
💥 Jūsų dainas tai mėgėjiškai, tai profesionaliai vis kažkas perdainuoja – jos gyvos, nepamirštos. Įdomu, kokie jausmai apima matant, kaip kiti jas atlieka? Ar lengva suprasti, kad visa tai – Jūsų dalis? Labai asmeniškai tai priimate ar jausmas toks, lyg stebėtumėte iš šalies – lyg ir suvoki, kad tai tavo dainos, tačiau tai atrodo nutolę ir svetima, nebepažįstama?
NERINGA: Gali būti, kad mes su Linu truputėlį skirtingus jausmus jaučiame, nes Linas yra pagrindinis kūrėjas – tiek muzikos, tiek žodžių. Man, kai draugai atsiunčia, kaip kiti atlikėjai savo koncerte dainuoja mūsų dainas, iš tikrųjų keisti jausmai kyla, atrodo, kad tai jau tolima.
LINAS: Man irgi panašiai kaip Neringai. Būta įvairių bandymų: įvairūs dainų konkursai per televiziją ir Jessica Shy, ir Rūta Loop, ir „8 kambarys“ yra perdainavę. Paleidau tas dainas ir jos gyvena savo gyvenimą, man gražu žiūrėti, kaip kiti tą daro, kaip kiti supranta. Taip, tai yra nostalgiška. Bet man lygiai taip pat nostalgiška ir Andriaus Mamontovo „Pėdos ant drėgno akmens“ – tiesiog daina iš tų laikų ir apie tai, kas tuo metu buvo svarbaus. Tačiau minėti atlikėjai kreipėsi klausdami „ar galime?“. Bet yra tokių, kurie niekada neklausė, niekada negalvojo, kad yra svarbu mūsų paklausti, ar jie gali mūsų dainą dainuoti. Ir labai daug tokių yra „YouTube“, tai kelia truputį neigiamas emocijas: galėjome pasiderinti formatą ar pan., o jie pateikė tą dainą „neskaniai“. Ir taip, ta daina gyvena savo gyvenimą, bet „neskanioje formoje“. Bet toks jos gyvenimas.
💥 Didžiulis džiaugsmas Jūsų nepamiršusiems, o ir naujai Jus atradusiems gerbėjams tai, kad „Karališka erdvė“ grįžta į sceną! Tiesa, vieninteliam kartui. Kodėl? Pasiilgote scenos?
NERINGA: Jovanio versija turbūt irgi įžiebė ugnelę, ar ne? Aišku, ir iki tol buvo pamąstymų, pasvarstymų, klausimų iš šalies – iš draugų, iš jaunesnių žmonių, kurie galbūt „YouTube“ atrado mus ar pamatė per „TikTok“ įrašus, kuriuose senosios mūsų dainos naudojamos, ir pradėjo domėtis.
LINAS: Nuolatinį spaudimą mes jautėme daug metų, ir jis buvo ne tik iš gerbėjų, bet ir iš žmonių, kurie matė, kad tai vertinga, todėl norėjo mus „prikelti“. Žmogus iš dabartinės mūsų koncertų agentūros „atakavo“ mus pastaruosius 10 metų. Aš tiksliai žinau ir prisimenu: nuo 2011 m. jis kiekvienais metais vis rasdavo laiko ir rašydavo, rašydavo, skambindavo, kalbėdavo. Mes su Neringa beveik kiekvienais metais tą temą aptardavome, pasitikrindavome, ar liekame prie savo „ne“. Pagrindinė priežastis, kodėl rengiame vienintelį koncertą, yra ta, kad mums labai smagu būti už nugaros, nesijaučiam tokie svarbūs ir drąsūs išeiti į priekines gretas. Ir okey, dabar pabandysime, ir tai labiau bus duoklė žiūrovams bei gerbėjams, kurie visą tą laiką to norėjo. Bet šis mūsų žingsnis yra be galo atsargus ir labai pamatuotas. Jovanio ir Remio Retro versija parodė mums, kad mes dar turime kažkokią vietą muzikiniame pasaulyje.
NERINGA: Man labai sujudino paširdžius, rodos, užpraeitais metais, kai per MAMA apdovanojimus pertraukos metu (ne eteryje) Jovanis užleido „Karalių paslaptis“. Ir tada aš supratau, kad būtų įdomu pajausti tai su tiek daug žmonių, kai visos širdys ir balsai dainuotų kartu.
LINAS: Ir aš vis pagalvoju, o ką mes po savęs paliekame iš savo senosios veiklos? Mes labai mažai turime
vaizdo įrašų. Tuo tarpu mūsų vaikai auga, jie domisi ir žino, kokia yra mūsų praeitis, bet nesuvokia, kiek tai buvo tuo metu didinga ir smagu, ir gražu. Norisi jiems parodyti, kad dar turime parako (juokiasi).
💥 Ar jaudinatės ir kaip sekasi ruoštis?
NERINGA: Kiekvienas dirba savo darbą, tai po truputėlį dėliojasi bendras vaizdas ir jau ima azartas – okey, noriu daugiau (juokiasi). Tikrai labai įdomu, kaip gruodžio 7-ąją visa ta puzzle susidėlios.
LINAS: Aš labai dėkingas savo žmonai – ji nė kartą nė vieno priekaišto neišsakė. Nes šeima tikrai nukenčia nuo viso šito. Visas mano laikas yra skirtas muzikai: arba dirbu ministudijoje, arba bendrauju su užsienio partneriais, arba darbuojuosi įrašų studijose. Bet man dabar ypač brangus laikas, ir aš kiekvieną dieną stengiuosi išeiti pasivaikščioti ten, kur manęs netrikdytų niekas: užsidedu ausines arba tiesiog būnu gamtoje, kad susigulėtų idėjos, kažkokie skambesiai, – į studiją turiu ateiti žinodamas, ko ir kaip noriu, o jeigu aš neturiu idėjų, į ją neinu.
NERINGA: Šiandien kaip tik viena aktorė sako: tai ar dreba jau kinkos? Tai dar nedreba, bet aš žinau, kad jos drebės, – aišku, drebės. Ir dabar, į „Žalgirio“ areną užmetus akį, pereina jausmas, koks būna važiuojant per kalniukus (juokiasi).
LINAS: Taip, tikrai pritariu. Dabar gal net nėra laiko pagalvoti apie tai, nes gyvename pasiruošimo etapą. Kai pasidarys baisu, žiūrėsime viens kitam į akis ir palaikysime vienas kitą – kitos išeities neturime.
NERINGA: Bet muzika suvienija. Kai širdį užlieja seni akordai ir senos dainos, sentimentai ir prisiminimai taip užvaldo, kad visas jaudulys pabėga ir kojos ima judėti pačios, – dar reikia ir laikytis (juokiasi).
LINAS: Be jokios abejonės. Turbūt iki pirmo priedainio pabaigos bus neramu, o paskui, aš įsivaizduoju, viskas susidėlios į vietas.
💥 O gal tai ir kažko naujo pradžia, bus koncertų ir daugiau?
LINAS: Šiandien neturime jokių iliuzijų apie kažką kita. Čia, žinote, kaip prie altoriaus: sakai „visam gyvenimui – ir skausme, ir varge“, bet gyvenime būna visaip. Taigi jau buvome pasakę, kad niekada nebegrįšime, bet štai ėmėme ir grįžome. Dabar manome, kad tai yra tiktai tai.
NERINGA: Taip. Mūsų mylimoje „Žalgirio“ arenoje gruodžio 7 d.
💥 Sakote, atiduosite klausytojams duoklę. Ko koncerte jie gali tikėtis?
LINAS: Mes tikrai apie tai galvojome dar prieš pateikdami galutinį atsakymą organizatoriui. Negalime pabėgti nuo savo skambesio – žmonės, kurie susirinks, kurie nusipirko bilietus dėl mūsų, jie ir išgirs mus – tikrai ne kažką kitą. Žinoma, su atnaujintu skambesiu, naujomis idėjomis, nauju požiūriu, nes scena daug kartų didesnė, šokėjų daug kartų daugiau, bus maksimalus garsas, apšvietimas, didelis šou, didelis spektaklis.
NERINGA: Tai turbūt ir yra pagrindinis mūsų „arkliukas“ – mūsų senos, geros, žinomos dainos. Viskas, ko reikia, – tiktai gera nuotaika ir patogūs kedai, kad būtų patogu šokti.
Dėkoju už pokalbį.
Parengė ir kalbėjosi Rasa Markevičienė
Moters savaitgalis Nr. 45, 2024.11.08
