01/05/2023
Puikus projektas NeSustojusi kultūra pakalbino mūsų įkūrėją :)
Visą jos ir kitų menininkų intervių galite paskaityti projekto puslapyje!
Esu Evelina Greiciūnaitė – klasikinės muzikos atlikėja, kūrybininkė ir „Grei kūrybiniai projektai“ įkūrėja. Mano kūrybinis kelias prasidėjo dar Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, kurią baigus įstojau į Klaipėdos universiteto Menų akademiją (dabar – LMTA). Baigiau Atlikimo meno (dainavimo ir chorinio dirigavimo) specialybę. Metus mokiausi Frederiko Šopeno universitete Lenkijoje pas garsią operos solistę Jadwigą Rappę. Tuo metu mokiausi ir hab.dr. Dariuszo Zimnickio dirigavimo klasėje. Per tą laiką įgijau neįkainojamos muzikos atlikimo patirties, tobulinau vokalinę techniką, turėjau galimybę koncertuoti bei susipažinti su be galo turtinga lenkų kultūrą, su kuria ir dabar išlikęs glaudus ryšys bei muzikiniai projektai. Baigus studijas vasaros metu dalyvavau tarptautiniuose meistriškumo kursuose Siguldoje, Latvijoje, kurių metu turėjau išskirtinę progą koncertuoti kartu su Latvijos operos soliste Antra Jankava ir bendrauti su operos pasaulio diva Elina Garanča. Nuo 2018 metų dirbu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame debiutavau kaip solistė Siuzanos Barbjeri vandenyje operetėje „Sarsuela“ ir kaip Grafienė G. Verdi operoje „Rigoletas“. Taip pat savo kūrybines idėjas realizuoju ir Širvintų kultūros centre, kuriame esu projektų ir renginių organizatorė. Nuo 2021 metų, kai įkūriau „Grei kūrybinius projektus“, įvairias meno veiklas ir projektus vykdau dar spartesniu tempu. O šiemet gavusi individualią Lietuvos kultūros tarybos stipendiją galėsiu prisidėti ir prie Lietuvos muzikos archyvo, nes netrukus išleisiu knygą – natų rinkinį.
- Kaip manote, ar operos solistė(as) formuoja visuomenės, žmogaus ir žiūrovo vertybes?
Tiesą pasakius nemanau, kad konkrečiai operos solistas pats formuoja žmogaus vertybes, bet jis tikrai yra įrankis, turintis nepaprastą galią paveikti juos ar priminti apie nenuginčyjamas vertybes ir visą jų sistemą.
- Kas Jums yra kultūra?
Dėčiau lygybės ženklą: kultūra = suvokimas. Suvokimas kaip gyventi darnoje, suvokimas savo šaknų, puoselėjimas santykių su kitais, kūryba, atradimai ir ieškojimai, priėmimas kitokios nuomonės ir taika – man tai yra kultūra.
- Kas Jums yra lietuvio tapatybė?
Man - liaudies dainos. Aš labai mėgstu atlikti tiek lietuvių, tiek kitų tautų liaudies dainas. Nesvarbu ar jos originalios, ar aranžuotos, skambančios autentiškai ar įpintos į džiazo harmonijas. Tautos dvasia, jos pradas ir visa istorija slypi liaudies dainose. Toks jausmas, kad jose pasakojamos istorijos visada aktualios.
- Koks kūrinys, ar muzikos motyvas skamba šiuo metu Jūsų sielos gelmėse?
Mano artimųjų tikrai nenustebinsiu, nes visada ir visur į šį klausimą atsakymas vienas - Claude Debussy „La fille aux cheveux de lin“ („Mergaitė linų spalvos plaukais“). Matyt, dalelę savęs radau tame kūrinyje. Klausant visada suvirpina širdį.
- Kokį kūrinį šiuo metu norėtumėte sudainuoti Jūs ir kodėl?
Šių metų pradžioje mes susitikome su puikiu muzikantu Povilu Velikiu. Jis man leido paklausyti grupės U‘Elements ir operos solisto Rafailo Karpio įrašytos dainos „Yankele“. Tas kūrinys ilgam užstrigo, tad pastaruoju metu mano mintyse sukasi viena mintis - žydų lopšinės. Man labai žavios jų melodijos ir manau, kad jos lengvai pasiduotų ieškant šiuolaikinio skambesio, harmonijos subtilybių. Daugiau nenoriu išsiduoti, bet minčių yra labai įvairių.
- Koks meno žmogus imponuoja Jums ir kodėl?
Anksčiau vienareikšmiškai būčiau atsakius, kad Valentinas Masalskis. Dievinau to žmogaus aktorinį meistriškumą, erudiciją, mokymo stilių. Vis dar žaviuosi šiuo talentingu žmogumi, bet nieko „nebesureikšminu“. Šiuo metu man imponuoja skirtingi menininkai dėl skirtingų priežasčių. Sąrašas būtų gana ilgas, tad neišsiplėsiu.
- Ką galite pasakyti apie savo miestą kuriame gyvenate? Kokį norite jį matyti?
Vilnius yra mano širdies miestas. Teko gyventi Klaipėdoje, Varšuvoje, tačiau visada grįžus į Vilnių tik čia jausdavausi kaip namie. Net mano gimtasis miestelis, kuriame praleidau savo 18 gyvenimo metų ir kurio darželį bei pradinę mokyklą baigiau, nebuvo toks artimas kaip Vilnius. Todėl Vilnių laikau savo namais.
O jį norisi matyti klestintį, europietišką, tolerantišką, švarų, kupiną gyvybės ir kultūrinės įvairovės.
- Kokius iššūkius Jūs patyrėte karjeros pradžioje?
Yra keli iššūkiai, su kuriais susidūriau ir vis dar susidurių, nes vis dar einu menininko keliu:
1. Kurti meną, bet jo mažai gauti. Kadangi dirbu teatre, tai mano vakarai, savaitgaliai yra parduoti teatrui, tad nors dirbu kultūros sektoriuje, visgi pati kultūriniais renginiais pasimėgauti galiu labai retai. Tai man yra vienas skausmingesnių iššūkių. Visada buvo.
2. Darbo ir gyvenimo balansas. Man nieko nėra blogiau už menininką, kuris tik dirba ir nesidomi nieko kitu apart „technikos tobulinimu“. Kadangi aš esu smalsi, man begalo svarbus fizinis aktyvumas ir bendravimas su įvairių profesijų žmonėmis – tai tas balansavimas visada buvo, yra ir bus didžiulis iššūkis. Nes geram atlikėjui reikia ir puikios technikos, ir „turėjimo ką pasakyti“, o pasakyti jis gali tik tada, kai žvelgia į gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir nori semtis įvairių patirčių.
3. Labai skaudus ir svarbus dalykas – atskirti save kaip žmogų nuo savo profesijos. Gal skambės keistai, bet tai yra be galo svarbu ir kuo anksčiau tai suvokiame, tuo lengviau būna šioje profesijoje. Visi kūrėjai gauna kritikos, dažnai išgirsta „ne“, todėl yra labai svarbu suvokti, jog nepaisant gautos kritikos, mes vis vien esame vertingi vien dėl to jog esame žmonės ir užimame kažkam daug svarbesnę vietą negu tik kūrėjas: kažkam esame sesė, brolis, žmona, vyras, tėtis ar mama. Ir jei mes gauname kritikos, jeigu kažkas nepavyksta ir karjera kartais nesiklosto taip, kaip norėtųsi, visgi mes dėl to nesame prastesni žmonės ar mažiau verti. Kaip ir labai paprastas dalykas, bet tam tikruose karjeros tarpsniuose menininkai dažnai praranda savo kaip žmogaus tapatybę, nes viskas kuo jie save laiko ir kuo gyvena yra menas ir jų kūryba.
- Kokios mintys užklupo Jus, prasidėjus karui Ukrainoje?
Pirma mintis buvo, žinoma, baisi... O jeigu užpuls Lietuvą? Ką darysiu jei mano draugą ir tėtį staiga pakvies į kariuomenę? Galvoje sukosi baisūs scenarijai, bet viduje jaučiausi labai tvirtai, net nežinau kodėl. Dar dabar tie baisūs scenarijai grįžta, bet nepaisant to, tvirtai tikiu Ukrainos pergale ir ją labai palaikau.
- Ar skaitote menininkų pasisakymus projekto „[Ne]Sustojusi kultūra“ ,,Facebook“ ir ,,Instagram“ puslapyje? Ar tai Jus motyvuoja?
Visada pasiskaitau, nes įdomu, kuo mano kolegos gyvena, ką jie mąsto. Susitikus tai kalbamės apie darbą, rūpesčius, pasidalinam kartais ir džiaugsmais, bet ne visada spėjam taip „padeepint“. O tokiuose interviu dažnai išsakome tokias mintis, apie kurias nespėjame pasidalinti su kolegomis ar artimaisiais, nes juk vyksta gyvenimas!
📸 - Agniete.photography.