17/08/2024
Visi žino, kad Lietuva jau du kartus buvo okupuota, tačiau kai kalbame apie mūsų kasdienybę ar globalius procesus, būtinų sprendimų visuma, kurią privalome aiškiai matyti, kad nebūtų ir trečios okupacijos, lieka už mūsų informacinio lauko ribų. Būtent todėl naujajame žurnalo „Valstybė“ numeryje stengiamės eliminuoti šią labai rimtą problemą ir atkreipiame dėmesį į politiką bei konkrečius sprendimus, kurie leistų iki minimumo sumažinti pavojų, kad kitas karas vyktų ir Lietuvoje. Taip pat įspėjame šviesuomenę, patriotus, katalikus, pažangius verslo ir visuomenės lyderius, kad jų pasirinkimas – siekti pažangos ar susitaikyti su dominuojančiomis jėgomis, prisitaikyti ir tyliai kolaboruoti su oligarchijos, o dažnu atveju ir su Rusijos naudai veikiančiomis jėgomis – nulems Lietuvos likimą.
Kad besiformuojančios grėsmės būtų kuo aiškesnės, naujajame numeryje pagrindžiame, kodėl Donaldo Trumpo meilė naftai, o ne demokratijai, kaip ir noras spręsti problemas ne stiprinant demokratiją, o tariantis su autokratais, formuos palankias sąlygas naujam karui. Tuo pat metu akcentuojame ir tai, kad Kamalos Harris pergalė naujo karo grėsmės neeliminuos, tik ją sumažins. Todėl svarbiausias tikslas, kurio turėtume siekti Lietuvoje, – identifikuoti būtinus sprendimus, vienytis juos įgyvendinant ir priešintis Rusijai bei oligarchijai naudingoms įtaigoms, trukdančioms tų tikslų siekti.
Deja, tai, ką matome šiandien Lietuvoje ir apie ką bandome įspėti žurnale, vykstant Rusijos karui Ukrainoje, kai ukrainiečiai žūsta stabdydami Rusijos imperiją, o Lietuvos elitas masiškai deklaruoja savo patriotizmą ir paramą Ukrainai, tiesiog sukrečia. Didžioji dalis Lietuvos informacinio lauko yra nukreipta ne prieš tuos, kurie kolaboravo ar tebekolaboruoja su Rusija ar oligarchija, o prieš demokratines jėgas. Vykstant karui Ukrainoje prokremliškos jėgos, Rusijai ir Kinijai naudingas įtaigas simbolizuojantys ir skleidžiantys veikėjai, iš esmės nesulaukdami jokio pasipriešinimo, siekia pergalės artėjančiuose rinkimuose. Net tie veikėjai, kurie itin aktyviai dalyvavo sabotuojant Lietuvos išsivadavimą iš Rusijos energetinės įtakos, padėjo koncernui „Gazprom“ apiplėšti Lietuvos žmones, dėl ko mūsų žmonės ir valstybė neteko milijardų, kurie padėjo Vladimirui Putinui pastatyti branduolinį Astravo monstrą Lietuvos pašonėje, galintį sunaikinti mūsų valstybę, visi jie sėkmingai žengia į rinkimus. Žinoma, tradiciškai lydimi populizmo, koncertų ir pinigų gausos. Privalome tai ryškiomis raidėmis įrašyti į savo valstybės istoriją, kad ateities kartos žinotų, kaip vykstant Rusijos karui su Ukraina Lietuvoje buvo tiesiami keliai prokremliškoms jėgoms ir iš atminties ištrinama jų padaryta žala Lietuvos žmonėms ir valstybei.
Iš tiesų, labai liūdna matyti, kai daugybė patriotų yra įgalūs tik išsakyti savo poziciją, kad jie yra prieš kremlinius ir už provakarietiškus politikus, tačiau taip ir neranda jėgų priminti ar bent jau padėti mums priminti, kokią milijardinę žalą Lietuvos žmonėms ir jų saugumui padarė prokremliškų veikėjų ir jų sąjungininkų veikla. Tai labai blogai. Komercinės žiniasklaidos tylą dar galima bandyti aiškinti didžiule priklausomybe nuo finansinę gerovę užtikrinančių kapitalo grupių ir jų interesų, tačiau kodėl tyli LRT, kodėl tyli nuomonės formuotojai ir patriotais save vadinantys piliečiai bei katalikai, atsakyti daug sunkiau ir tai kelia depresiją. Juk tikriausiai bet kuriam mąstančiam žmogui akivaizdu, kad jei Lietuvos žmonėms nebus primenama, kaip jie kremlinių buvo apvogti, tie patys, kurie padėjo Rusijai apvogti Lietuvos žmones, ar jų sąjungininkai vėl galės laimėti rinkimus. Gerbiamieji, ar suprantate, kad leisti, jog toks procesas vyktų Rusijos karo Ukrainoje metu, mano tvirtu įsitikinimu, yra daugiau nei žema, tai – dugnas?
Kodėl taip yra ir kaip tai įmanoma? Detaliai atsakyti į visus klausimus viename komentare nėra lengva, tad paminėsiu tik svarbiausius veiksnius. Kaip taip įmanoma, kad prokremliškų veikėjų žengimą į Seimą lydi kapų tyla apie jų padarytą milijardinę žalą? Kam ši tyla naudinga? Atsakymas elementarus: kai iš informacinės erdvės ištrinama prokremliškų jėgų veiklos žala, tai padeda tiek šioms, tiek ir populistinėms jėgoms laimėti rinkimus, o tai naudinga ne tik Maskvai, bet ir oligarchijai, mat su šia banga ji gali nušluoti ar susilpninti tas partijas, kurios dar turi kažką panašaus į demokratinį stuburą, ir vietoj jų pastatyti tas partijas ar tuos rinkimų projektus, kurie gali būti lengviau veikiami oligarchų, o kartais net tiesiogiai priklausomi nuo vieno ar kelių oligarchų. Būtent tai paaiškina, kodėl suinteresuotumas iš rinkėjų atminties ištrinti prokremliškų jėgų padarytą žalą žmonėms ir valstybei yra toks didelis. Jis vienija ir Rusiją, ir oligarchus, ir visus tuos, kurie nori šia banga pasinaudoti bei iškelti sau naudingesnes jėgas arba iškilti su jomis kartu. Tad jei patriotai, katalikai ir pažangūs verslo bei visuomenės lyderiai bailiai tyli, šios kremlinės bangos stabdyti nėra kam.
Taigi, į Seimo rinkimus net vykstant Rusijos karui Ukrainoje Lietuvos žmonės žengia veikiami totaliai iškreiptos informacinės erdvės. Pavyzdžiui, juk tikrai nėra blogai, kai Generalinė prokuratūra kelia bylas politikams už tai, kad vadinamajame čekiukų skandale vienas ar kita politikas nesugebėjo skaidriai panaudoti 1,5 ar 2 tūkst. eurų jam skirtų lėšų. Tačiau kai šia situacija ne tik džiaugiasi, bet ir ja naudojasi ir dėl jos Seimo rinkimus ruošiasi laimėti prokremliški veikėjai, tarp jų – ir tie, kurie padėjo Rusijai iš Lietuvos žmonių ir valstybės pavogti milijardus bei pastatyti branduolinį Astravo monstrą, o tai yra milijonus kartų didesni nusikaltimai, kaip vertinti šią situaciją? Juk taip Lietuvos informacinė erdvė ir teisingumo sistema virsta raudonu kilimu V. Putino ordos ir oligarchijos draugų įsitvirtinimui valdžioje. Suprantu, kad gal teisinė sistema neturi pajėgumų, galimybių, o gal ir drąsos aiškintis, kurie veikėjai padėjo Rusijai už pinigus ar todėl, kad buvo užverbuoti, o kurie – nes geidė valdžios ar iš kvailumo, tačiau tai nereiškia, kad jų pagalba Maskvai gali būti užmiršta, tuo labiau artėjant Seimo rinkimams ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje.
Žiauru matyti, kaip šiandien mes Lietuvoje pasiduodame informacinei aplinkai, skatinančiai visus, pradedant nuo patriotų ir baigiant katalikais, rinktis sau patogią veikimo formą, kurią dažnai modeliuoja Maskva ir jos sąjungininkai, taip užsitikrindami, kad šviesiausi Lietuvos žmonės, užuot priešinęsi, veiktų jų naudai. Galop nebelieka nei tų, kurie primintų praeitį ir milijardinę kremlinių veiklos žalą, nei tų, kurie priešintųsi šiandieniam realybės iškraipymui, pavyzdžiui, kai kalbama apie Europos komisaro skyrimą ar „Contribee“ skandalą.
Pavydžiui, kai kalbama apie Gabrielių Landsbergį ir jo galimybes kandidatuoti į Europos komisarus, kaip ir apie jo šeimos vilą Graikijoje, būtina pastebėti, kad visą diskusiją stengiamasi nukreipti į jo asmenį. Tuo ir vėl rūpinasi informacinis laukas. Nors daug svarbiau atsakyti į klausimą, kaip jo paskyrimas ar nepaskyrimas į Europos komisaro postą paveiktų Lietuvos demokratiją ir valstybę. Jei kažkam įdomi mano nuomonė, pasakysiu, jog esu tvirtai įsitikinęs, kad kas jau kas, o provakarietiškos, patriotiškos partijos lyderis tikrai turėjo būti paskutinis, kurio šeima įsigis NT bazę Vakaruose.
Tačiau nors man asmeniškai nepatinka ne tik tai, bet ir daugiau dalykų, susijusių tiek su pačiu G. Landsbergiu, tiek ir su jo sutuoktinės veikla (apie tai esu rašęs žurnale ir rašyčiau ir šiame komentare, jei tik šiuo atveju tai būtų itin svarbu, bet nėra), šiuo atveju daug svarbiau, kaip G. Landsbergio paskyrimas ar nepaskyrimas Europos komisaru būtų paveikęs demokratinę Lietuvos sistemą – ar ją sustiprintų, ar susilpnintų. Pavyzdžiui, ar Ingridai Šimonytei po artėjančių Seimo rinkimų būtų lengviau išsaugoti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pozicijas ir sustiprinti savo lyderystę, jei G. Landsbergis nesimakaluotų Lietuvoje? Žinoma, kad taip, todėl jei tiesa tai, kad Gitanas Nausėda sąmoningai trukdė G. Landsbergio paskyrimui, būtina suvokti, kad taip jis kenkė ne tiek G. Landsbergiui, kaip bando įteigti Lietuvos informacinė erdvė, bet visų pirma I. Šimonytės politinės lyderystės potencialui ir jos galimybėms sustiprinti Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus ir paruošti šią partiją sugrįžti į valdžią. Tai suvokiant visai kitoje šviesoje galima vertinti ir Laisvės partijos siūlymą, kad Europos komisarą reikėtų rinkti iš 10 Lietuvos moterų, taip stiprinant moterų lyderystę. Juk akivaizdu, kad taip veikiant būtų kenkiama ryškiausią, beje, demokratinę, moterų lyderystę politikoje demonstruojančiai I. Šimonytei. Kurios demokratinę lyderystę manau, kad reikėtų puoselėti, o ne žiniasklaidai iškraipant informacinį lauką modeliuoti, kaip ją užtrolinti.
Toliau vardijant pavyzdžius, kaip bailus konformizmas ir prisitaikymas prie dominuojančių informacinių įtaigų, nerandant jėgų ar nedrįstant joms priešintis, gali destruktyviai veikti mūsų demokratiją, norėčiau paminėti ir sutelktinio finansavimo platformos „Contribee“ istoriją. Tikriausiai ne man vienam galėjo susidaryti įspūdis, kad dalis veikėjų „Contribee“ problemas tikslingai stengiasi užkrauti ant Andriaus Tapimo ir „Laisvės TV“ pečių. Vis dėlto stebina tai, kad nors diskusijų apie šią situaciją buvo labai daug, neatsirado nė vieno jų dalyvio, kuris atkreiptų dėmesį į tai, kas šioje situacijoje gali būti, o gal ir yra svarbiausia. Juk ir vėl tikriausiai visiems akivaizdu, kad Rusija, oligarchija, net mafija yra suinteresuota silpninti Lietuvos demokratiją, taigi, ir demokratines jėgas informacinėje erdvėje. Tad, manau, tiems veikėjams ar toms struktūroms, kurios padėtų sukompromituoti, prismaugti ar tuo labiau nutildyti „Laisvės TV“, galėtų būti labai dosniai atsilyginta, galima sakyti, juos ištiktų aukso lietus. Kai tai supranti, vėl tenka klausti, kaip taip įmanoma, kad „Contribee“ problemų kontekste, kai visi matė pastangas kuo giliau įmurkdyti „Laisvės TV“, niekas nedrįso nė pyptelėti, kad tokiu procesu gali būti suinteresuota Maskva, oligarchija, o gal ir kriminalas? Iki pasirodant šiam mano komentarui neatsirado nė vieno, kuris bent jau įspėtų apie tai, kad „Laisvės TV“ galėjo atsidurti sąmoningo ir Lietuvos demokratijai priešiško veikimo taikiklyje, kuris įmanomas tik todėl, kad visi apie šį akivaizdų pavojų ir vėl solidariai tyli.
Tiesa, lyginant su spengiančia tyla apie kremlinių ir su jais išvien veikusių oligarchų bei kitų jėgų padarytus milijardinius nuostolius Lietuvos žmonėms padedant koncernui „Gazprom“, o vėliau – ir koncernui „InterRAO“, lobti Lietuvos žmonių ir valstybės sąskaita ar Lietuvos pasienyje pastatyti Astravo monstrą, pastangos silpninti I. Šimonytės lyderystę ar kol kas tik galbūt projektuojamos pastangos prismaugti „Laisvės TV“ nėra tokios reikšmingos. Visgi jas matyti yra labai svarbu, nes tai gali būti – bendro Rusijos, oligarchų bei jų interesus tenkinančių informacinių ir kitokių galių veikimo rezultatas. Viso to tikslas – sąmoningai formuoti aplinką, kurioje Lietuvoje stiprėtų jėgos, padėsiančios valdyti visuomenę, užvaldyti demokratiją ir kaupti kapitalą, o ne jėgos, galinčios trukdyti kaupti kapitalą, stiprinti demokratiją, ginti piliečius ir valstybę. Būtent todėl taip svarbu, kad Lietuvos šviesuomenė, ypač save patriotais ir krikščionimis laikantys piliečiai, tam priešintųsi. Deja, kol kas daugelis jų to nedaro, yra nešami Rusijos ir oligarchijos formuojamo informacinio lauko ir neranda dvasinių jėgų iš jo ištrūkti, net jei ir jaučia, kad kartu su jais nešama ir valstybė... naujos okupacijos link.
Baigdamas bent trumpai paminėsiu metodus, kuriais Rusija, oligarchija ir kitos ciniškos galios „atjungia“, deaktyvuoja, galima sakyti, net valdo Lietuvos elitą, o kartu ir visuomenę. Paminėsiu svarbiausią elementą, realizuojamą išnaudojant įtaką informacinei erdvei ir taip Lietuvos patriotų, katalikų, pažangių verslo bei visuomenės lyderių dėmesį nukreipiant į Rusijos ir oligarchijos tikslams naudingesnes sritis. Mes žurnale stengiamės suvienyti patriotus ir katalikus prieš Kremlių bei oligarchiją, o didelė dalis informacinio lauko patriotus ir krikščionis skatina rinktis kitokius kovos tikslus: patriotus skatina kovoti už Kazio Škirpos atminimo įamžinimą, nors ir jie patys puikiausiai mato, kad šiandien šis tikslas greičiau padeda supriešinti visuomenę nei ją suvienyti prieš Kremlių; o katalikus iš visų jėgų skatina žengti ne Jėzaus pėdomis, skleidžiant meilę, rūpinantis nuskriaustaisiais ir vargšais, o V. Putino nutiestu homofobijos greitkeliu, kuriame priešprieša su seksualinėmis mažumomis tapo greitkeliu į rojų, nors, manau, iš tiesų į pilietinės demokratijos Lietuvoje naikinimą, o vėliau – ir į okupaciją.
Ar įmanoma šią situaciją pakeisti? Ar įmanoma patriotus ir krikščionis paskatinti prisiminti ir padėti priminti visuomenei, ryžtis ne neprisitaikyti, o kovoti už demokratinę ir stiprią valstybę? Tai nėra lengva, tiksliau, tai labai sunku, nes kai dauguma renkasi plaukti taip, kaip patogiau ir naudingiau kišenei, karjerai ar garbei, pasakyti visiems plaukiantiems pasroviui „Stop!“ yra labai sunku, nes visų pirma reikia pasakyti „Stop!“ sau. Beje, ir man sunku. Gal dar sunkiau nei tada, kai raginau vienytis ir kovoti su Rusijos koncernais „Gazprom“ ar „InterRAO“, nes juk tada dar nebuvo siaubingo Rusijos karo Ukrainoje, todėl vertybinį alzheimerį ir intelektinę kataraktą buvo galima bandyti paaiškinti ne tik bailumu, bet ir gresiančio pavojaus nesuvokimu. O šiandien karas vyksta, tad turime vienytis ir stiprinti savo valstybę, jei norime, kad kitą dešimtmetį karas nepasibelstų ir į mūsų duris. Būtent todėl matymas, kad didelė dalis Lietuvos šviesuomenės, patriotų ir katalikų renkasi veikti taip, kaip patogu, ir plačiai atmerktomis akimis stebi, kaip informacinė erdvė iškraipo realybę ir tiesia kelius į valdžią Rusijos naudai veikusiems politikams, užuot pasakę „Stop!“, mane sukrečia.
Tačiau vis tiek rašau šį komentarą, nes tikiu, kad teisūs yra Lietuvos partizanai ir Ukrainos didvyriai: pasiduoti gali tada, kai esi miręs. Raginu pasidalyti šiuo komentaru ir priminti Lietuvos žmonėms, kaip kremliniai juos apvogė ir padovanojo mums Astravo monstrą. Neleiskime oligarchų ir Kremliaus draugams imti valdžią Lietuvoje be jokio pasipriešinimo! Taip pat raginu patriotus rasti laiko ir perskaityti naująjį žurnalo „Valstybė“ numerį bei atkreipti dėmesį į svarbiausius pokyčius, kurių turime siekti kurdami stiprią, vieningą, saugią valstybę, kuri užtikrintų saugumą ir gerovę mūsų žmonėms. Negana to, artėjančiame „Vilnius GreenTech Forum“ skatinsime įveikti Rusijos ir naftininkų pajėgas bei sieki žaliosios pažangos, kuri Lietuvoje sukurtų dešimtis tūkstančių naujų darbo vietų, kad, kaip kovojant su dujomis, taip ir kovojant su nafta silptų Rusijos imperija ir stiprėtų Lietuva. Na, o kitų metų „Lietuvos Davoso“ forume bandysime suvienyti Lietuvos politikos, verslo ir visuomenės lyderius ryžtis lemiamam ekonomikos spurtui, kuris leistų Lietuvoje sukurti skandinaviško tipo gerovės valstybę, kurioje technologinė pažanga ir socialinė atsakomybė piliečiams bei valstybei galėtų transformuotis į laimingesnę ir vieningesnę visuomenę, stiprią valstybę.
Ar mums gali pasisekti? Tai klausimas ne mums, o Jums. Ar rasite jėgų ištrūkti iš Jums, Lietuvos žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose suformuotos, komfortiškos aplikos? Ar drįsite pasidalinti šiuo komentaru ir neleisti Kremliaus bei oligarchijos draugų generuojamai tamsai užgožti mūsų demokratijos, vėl apgauti mūsų žmonių, jais pasinaudoti ir juos skurdinti bei kelti grėsmę mūsų valstybei? Į šiuos klausimus atsakyti galite tik Jūs patys.
Baigdamas šį ilgą, bet, esu tikras, labai svarbų komentarą noriu nuoširdžiai padėkoti visiems, kurie ras drąsos juo pasidalinti. Taip pat noriu paminėti, kad nors mūsų žurnalą galite rasti tik didesniuose prekybos centruose, jį įsigyti bei perskaityti galite ir mūsų interneto svetainėje www.valstybe.eu. Be to, noriu akcentuoti, kad iš „Contribee“ mes kol kas sąmoningai nesitrauksime vien tik tam, kad galėtume paprašyti jo jaunųjų kūrėjų spręsti savo problemas, o ne leisti „Contribee“ situaciją išnaudoti kaip instrumentą bandant smogti vienai ryškiausių demokratinių jėgų Lietuvos informacinėje erdvėje – „Laisvės TV“. Jei vis dėlto bus žengiama šiuo keliu, manau, kad tokiu atveju šioje platformoje negalės likti nė viena organizacija ir nė vienas kūrėjas, kuriam svarbi Lietuvos demokratijos ir valstybės ateitis.
Naudodamasis proga dėkoju ir visiems mūsų žurnalo bei konferencijų partneriams bei rėmėjams, kurie suvokia, kaip svarbu Lietuvai turėti tokį vertybinį leidinį, kaip žurnalas „Valstybė“, kurio redakcija dalinasi tokiais įrašais kaip šis. Supranta jų teigiama įtaka valstybėje vykstantiems procesams, ypač demaskuojant ir stabdant destrukcines galias, kad tam tikrais atvejais ji gali būti tūkstantį kartų didesnė nei populiarių ir daug daugiau peržiūrų ar rėmėjų sulaukiančių kūrėjų ir jų laidų, dažnai grįstų politinėmis aktualijoms ar skandalais. Tai visai logiška, nes žmogiška. Būtent todėl ir sakome „Ačiū!“. Kaip ir visiems tiems, kurie ras jėgų pasidalyti šiuo įrašu ir priminti Lietuvos žmonėms, kad didžiausi vagys yra kremliniai, nes jie padėjo iš mūsų žmonių pavogti milijardus ir saugumą, o ateityje, jei tylėsime, gali ir vėl padėti pavogti mūsų valstybę.
Eduardas Eigirdas
Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ vyr. redaktorius
