21/12/2023
Ar žinote, kad ragana yra nuo žodžio regėti. Tad ji yra regėtoja. Moterų promotė, žiniuonė. Tik mums įskiepijo su vaikiškomis pasakomis, kad ji yra bloga.
Kai mergelė ateina pas Raganą ir klausia kaip jai sutikti sau skirtąjį, Ragana nesiūlo jai pasidailint užpakalio, prisipūsti lūpų ar vaikščioti seksualiai linguojant.
Ji nusiunčia mergelę ieškoti savo agresyvumo, apverkti savo skausmo, ieškoti savo kelio ir .... karolių. Juk karoliai gražu ypač gintariniai.
Kai mergelė ateina pas Raganą ir verkia, kad visos gražios, o ji negraži. Ragana neduoda stebuklingos tabletės nuo senatvės, svorio, nosies su kuprele ar celiulito.
Ragana tik murma sau po nosim: " Merga durnaropių apsiėdus" ir duoda jai pauostyt laukinio rozmarino. Nuo jo labai bėga ašaros ir kutena nosį, bet mergelės regėjimas greit pagerėja ir gali pamatyti savo grožį.
Kai pavargus mergelė ateina pas Raganą ir skundžiasi, kad pavargo ir visai nebeturi jėgų, o suspėt reik dar daug, Ragana jai nepasakoja apie laiko optimizavimą ir neskaito afirmacijų nuo nuovargio.
Ragana išpina mergelės kasas ir vedasi ją į iškaitintą pirtį. O po pirties suvynioja į šiltą maršką, užverda arbatos su miško žemuogėmis ir išklausinėja kur išteka mergelės jėgos. Ir mergelė supranta, kiek daug gero ji stengias padaryti žmonėms, kiek daug ji neša, to, ką turi nešti kiti, kaip stengiasi, kad visiems aplink būtų gerai, ir kokią kainą už tai sumoka.
Kai mergelė ateina pas Raganą ir sako, kad pasiklydo, Ragana neskuba jai duoti stebuklingo siūlų kamuoliuko, kuris parodo kelią teisingą. Ji kaitina mergelei pirtį ir girdo
čiobrelių arbata. Senė žino, kad pirtis išvalo kūną, o pokalbis sielą. Todėl ji liepia mergelei kalbėti.
Ir žino senoji, kad iš pradžių bus pikti žodžiai, paskui nusiskundimai ir tik pačiam pokalbio gylyje atsiras švelnūs ir prasmingi. Ir apsiverks mergelė. Ir nuo ašarų akys prašviesės, o iš sielos pasitrauks tamsa. Dabar galima ir siūlų kamuoliuką duoti, pats laikas.
Kai ateina mergelė pas Raganą ir verkia, kad širdyje visiška tamsa susirangius lyg gyvatė, Ragana nesiūlo jai rengtis spalvotai ir dainuot linksmai. Ji užkuria ugnį židiny, užverda arbatos su bruknėmis, ir klausantis malkų traškėjimo klausia mergelės, apie tai kas seniai numirė, bet vis dar nepalaidota ir neapverkta. Apie tai, kad atėjo laikas paleisti. Pasakoja jai apie tamsų metą, kai medis pameta savo lapus, net nežinodamas apie pavasarį. Apie laiką, kai išorinis pasaulis nutyla. Apie tylą ir tamsą viduj. Apie baimę, kad tai bus visada. Apie tai, kad pavasaris būtinai ateis, ir užaugs nauji lapai, ten kur nukrito seni.
Ir pasakoja apie karolius... gintarinius.... juk karoliai gražu.
Pagal Juliją Seriną
